Renginių kalendorius
Svetainė yra pildoma ir tobulinama. Jei matote netikslumų, prašome mums pranešti. Ačiū!

Naujienos, parodos ir renginiai

Antano Mončio (1921-1993) Kryžiaus kelio stotys Palangos miesto globos namų koplyčioje

20230928

1952 metais, būdamas 31-erių, skulptorius Antanas Mončys Šv. Marcelijaus bažnyčiai (Lanas, Prancūzija) akmenyje sukuria Kryžiaus kelio stotis. Kiek anksčiau, padedamas Pene šeimos ir Francis Turbilio, jau buvo gavęs šios bažnyčios užsakymą sukurti Šv. Juozapo, paskui-Mergelės Marijos statulas, pastaroji vėliau tampa “Kelių Madona” (Lanas – kelių sankryžoje). Apie Antano Mončio sukurtas Kryźiaus kelio stotis 1953 m. rašė skulptoriaus bičiulis, dailininkas Vytautas Kasiulis: “
Vėliau atsirado pas mus tikrų dailininkų ir skulptorių, kurie, išėję meno akademijas tėvynėje ir svetimuose kraštuose, kūrė mums naujas "Dievo Kančias". Buvo sukurti gražūs darbai, puikiai sukomponuoti, gražiai techniškai atlikti. Dievo Motinos su pervertomis krūtinėmis, Kristus ant kryžiaus su iškraipytomis rankomis ir kojomis ir su didžiausiais erškėčių vainikais ant galvos, žmonės stebėjosi puikia technika, spauda kėlė dailininkų vardus, visi džiaugėsi jaunąja karta, naująja kultūra ir meno renesansu. Visi džiaugėsi, visi buvo patenkinti ir niekas neverkė: nei žmonės žiūrėdami, nei dailininkai "kurdami".

Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią žymiam Laono miesto.
Prancūzų tauta priėmė mūsų tikrąjį meną, net ir visą savo šventovę jam paaukojo, išmesdama iš jos viską, kas buvo padaryta, bet nesukurta. Išmetė tuos Prancūzijos žmonių pagamintus darbus, už kuriuos savo laiku turėjo brangiai sumokėti. Priėmė lietuvio akmenis todėl, kad tie šalti prancūzų akmenys įgijo karštą lietuvio dievdarbio širdį, kad iš jų skausmas ir ašaros varvėjo. Iš jų veržėsi ašaros ne vieno, bet daugelio žmonių — visų lietuvių dievdarbių ir paprastų žmonių liūdesys, kančia ir Dievo meilė.
Nesvarbu, kad tie Dievo namai ne Lietuvoje. Kaip Dievas mūsų visų, taip ir Jo Namai visiems atdari. Nors mums truputį liūdna, bet mes galime džiaugtis, kad svetimieji melsis prie mūsų smūtkelio. Ir tik dabar, praradę mūsų smūtkelį, mes suprasime, koks paprastas, koks didelis ir koks brangus Jis buvo. Prancūzai tą taip pat suprato. Jų spauda per savo meno kritikus tai įvertino. Daugelyje laikraščių buvo įdėti Mončio atvaizdai, jo darbų nuotraukos, o bažnyčios atidarymo proga — jo kūrinių įvertinimai.

Štai  1952  m.  gruodžio   16  dieną
"Union" rašo: "Jis išpildo akmenyje įvairias figūras Kryžiaus Kelių, kurie daro nepaprastai didelį įspūdį ir kurie su didele jėga traukia į save dėmesį. .. Kristaus galva, įvairiose padėtyse Kryžiaus Kelių kūrinyje, išreikšta paprastomis, bet giliai jaudinančiomis priemonėmis.

Tos pačios datos "La Depeche" rašo: "Mes matėme šį veikalą visumoje, kartu su daugeliu žiūrovų, ir kartu gėrėjomės. Mončys sumažino savo siužetą ligi minimumo ir paliko tik Kristaus veidą ir kryžių, ir tik kai kur palydėjo jį su Švč. Marija ar simboliniais daiktais. Neįmanoma išreikšti įspūdžio, suprasti, kas įgalino gimti šiuos įvairius paveikslus, tokius paprastus, tokius tyrus ir tokius nuoširdžius. Kristaus veidas, nepaprastai nuliūdęs, skausmo pilnas, vėliau verkiantis ir pilnas jėgos, nukankintas, pagaliau romus ir triumfuojantis, išreiškia visus Kryžiaus Kelių jausmus ir pergyvenimus. Visa tai atlikta nepaprastai nuostabiai, beveik pritrenkiančiai. Kryžius kartais atitolintas į antrąjį planą, kartais pastatytas su latrais ir Dievo Sūnumi, kartais gi vienas — sunkus ir masyvus užpildo šiuos vaizdus ir duoda dar gilesnį įspūdį.
Tai yra neginčijamas šedevras. Mončys tikra to žodžio prasme liepė prakalbėti šiai negyvai medžiagai — akmeniui.
Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Žemaitijoje, Kretingos aps. Kretingos Pranciškonų Gimnaziją baigė 1941 metais. Studijavo architektūrą, kol vokiečiai uždarė universitetą, t. y. iki 1943 metų. Vokietijoje studijavo skulptūrą Meno Institute Freiburge. Jį baigė 1950 metais ir, gavęs prancūzų valdžios stipendiją, atvyko į Paryžių, kur vienus metus gilino studijas pas skulptorių O. Zadkine. Dabar, atsidavęs skulptūrai, vykdo užsakymus ir laisvai kuria.”
Vytautas Kasiulis.
Paryžius, 1953
Šią ilgalaikę parodą Palangos miesto globos namams dovanoja Antano Mončio meno muziejus, išlaikomas Palangos miesto savivaldybės

Plačiau

Dermės

20230925

Keturių menininkų Aušros Andziulytės, Aistės Juškevičiūtės, Antano Andziulio tapybos ir Vilijos Kinderavičiūtės keramikos paroda. Kiekvienas autorius ypatingą dėmesį savo kūryboje kreipia į ritmą, spalvą, spalvos skambumą, švytėjimą, erdvę. Kiekvieno kūryba pakankamai skirtinga tiek medžiagų pasirinkimu, tiek raiška, tačiau vienija kažkokia vidinė sąsaja, sukurianti tarp skirtingą individualų pajautimą turinčių menininkų savitą kūrybinį junginį, dermę. Dažnai visų autorių atspirties tašku tampa natūra, kuri skirtingai abstrahuojama bei perteikiamas vienoks ar kitoks emocinis išlydis. Keturių autorių kūryba sudaro tarsi sutartinių skambesį.Aušros Andziulytės tapyboje dar nesunkiai atpažįstami gamtos, natūros motyvai. Visa - tarsi kintantis dvelktelėjimas, lyg tirpstantis ir vėl išnyrantis vaizdas. Derinami spalviniai sąskambiai bei linijų ritmika, išgaunant vientisą tapybinį audinį. Vilijos Kinderavičiūtės keramikoje taip pat ryški natūros inspiracija. Čia sunki akmens masės ar molio materija įgauna lengvumą. Asociatyvumas kreipia mintį platesniems apmąstymams. Aistės Juškevičiūtės darbuose natūros motyvo belieka tik užuominos. Naudodama savitą techniką, derina suabstrahuotas net ir geometrizuotas formas, jų ritmus su minkštu fono erdviškumu. Tuo tarpu Antanas Andziulis priartėja prie grynosios abstrakcijos. Pastebėtas natūros formas paverčia abstrakčiais ženklais ir simboliais, ar tiesiog spalvinei ritminei idėjai suteikia naują prasmę, bei perteikia maksimalų spalvinių plotų švytėjimą. Parodos kuratorė Aušra Andziulytė Visi autoriai šiuo metu gyvena Kaune, aktyviai kuria nuo 1987 metų, yra surengę daugelį personalinių parodų bei dalyvavę daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Plačiau

ATRAKCIONŲ SODAI

Vyksta2023m.Rugpjūčio0811 d. - 2023m.Rugsėjo0930 d.

 
 
Atrakcionų sodai
 
Ekscentriški pasilinksminimai, lengvabūdiški pokštai ir perversyvūs „iškraipyto“ pasaulio vaizdiniai, pasakos apie lūkesčius sukeliančius, tačiau galiausiai pražudančius talismanus, kaip ir saldaus mėgavimosi akimirkos šioje parodoje žiūrovus įvilioja į vaizduotės atrakcionų sodus. Frazė, be abejo, yra netiesioginė aliuzija į XV - XVI a. sandūros Hieronymus Bosho paveikslo motyvus ir personažus. Maždaug 1490 – 1510 m. tapytas „Žemiškųjų malonumų sodas“ yra visos kūrinijos nuodėmių (o gal siautulingos prigimties) alegorija. Magiškame Bosho vaizdinyje knibžda ir žmonės, ir išsigimusios būtybės. Žymusis šiaurietiškojo renesanso paveikslas buvo nutapytas daugiau nei prieš 500 metų, kai didžioji pasaulio dalis europiečiams buvo terra incognito - anuomet plačiai tikėta, jog kažkur ganosi vienaragiai, tamsoje tūno demonai, miškuose – fėjos ir raganos. Šios keistenybės natūraliai įsipynė į kasdieninę pasaulėžiūrą, nors vėlesniais šimtmečiais racionalusis mokslinis protas jas priskyrė išmonės ir fantastikos sričiai. Vis dėlto netgi modernybėje aptinkame iracionalumo gijų, kaip ir aiškiai įsisąmonintą suvokimą, jog demonai ar protu nepaaiškinami nutikimai glūdi mūsų pačių pasąmonėje.
Smagūs triukai ir ironiškos nuorodos, nematomi blogio kerai ir malonumo pažadai penkių šios parodos autorių kūryboje taip pat siūlo apmąstyti šiurpulio, pokšto, karnavalinio pertekliaus temas. Čia nuostabą kelia, o kartais sutrikti priverčia Virginijaus Kinčinaičio sumaniuoju telefonu – vaizdų gaudykle – užfiksuotos subtilios, kartais paradoksalios, tačiau kartu „pigią egzotiką“ sugestijuojančios kelionių fotografijos. Medos Norbutaitės “Klounados” bei “Cirko” ciklų piešiniuose po nepažymėtą slidžią (smagaus) kvatojimo ir (piktos) patyčios teritoriją šlitinėja juokingi, neretai graudūs personažai. Ievos Mediodijos abstrakčioji tapyba atskleidžia žaidybiškas ir spalvingas - kartais neurotiškas, tačiau dažniau nenuspėjamas būsenas. Solveigos Gutautės įvietintas kūrinys - Palangos pasiklausymo ausys – „į kitą pusę“ išdykėliškai išverčia Lietuvos kurorto garsiavaizdį. Anoniminės grupės fata morgana pasitelktas žinomo skulptoriaus Donato Jankausko sukurto “Bezdžiuonių muziejaus” repertuaras šviesiadėžėje papildomas skaitovo balsu. W. W. Jacobs 1902 m. siaubo apsakymo “Beždžionės letena” trečiąją dalį perskaitantis grupės dalyvis netiesiogiai primena būrėjų prakeiksmus ir pavojingą žaidimą su likimu.
Tai, jog parodos kūriniai neturi jokių papildomų metrikų, šiuo atveju mūsų neturėtų trikdyti. Spalvinės ir figūrinės pynės, grėsmę pranašaujančio balso perduodamas nežinios siaubas, komiški atostogaujančios minios klegėjimai parodos „ausyse“ – visa tai ekspozicijos žiūrovams pasiūlo įdėmiai pasižvalgius atspėti kūrinių autorystę. Fikcijų paunksmės čia gali padėti atsipalaiduoti, atverti naują tikrovės (pa)stebėjimo galimybę. Net ir be triukšmingų nūdienos technologinių stebuklų galime mėgautis netikėtais atradimais.
Skaidra Trilupaitytė
 
Parodos dalyviai:
 
Virginijus Kinčinaitis (foto vaizdai) Plačiau apie kūrybą: http://www.mmcentras.lt/autoriai/virginijus-kincinaitis/80956
Ieva Mediodia (tapyba) Plačiau apiekūryba: http://www.ievamediodia.com/
Meda Norbutaitė (piešiniai) Plačiau apie kūrybą: https://medanorbutaite.lt/
Solveiga Gutautė (Palangos pasiklausymo ausys) Plačiau apie kūrybą: https://gutaute.solveiga.art/blog/category/kuryba/
 
 
W. W. Jacobs apsakymas “Beždžionės letena”:
 
Parodos kuratorė: Skaidra Trilupaitytė
Parodos koordinatorė: Solveiga Gutautė
 
Nuoširdžiai dėkojame: Donatui Jankauskui, Valdui B., Arturui Bumšteinui, Medai Norbutaitei 
 
 
 
Gardens of Amusement
 
Eccentric entertainments, frivolous jokes and perverse images of a "distorted" world, also tales of talismans that raise expectations but ultimately destroy us, as well as the moments of sweet indulgence, lure viewers of this exhibition into gardens of imaginative amusements. The phrase is undoubtedly an indirect allusion to the motifs and characters in Hieronymus Bosch's painting from the turn of the 15th-16th century. “The Garden of Earthly Delights”, painted around 1490-1510, seems to be an allegory for the sins (or perhaps the frenzy nature) of all creation. Both humans and degenerate creatures teem in Bosch's magical imagery. The famous Nordic Renaissance painting was painted more than 500 years ago, when much of the world was terra incognito for Europeans - unicorns grazing somewhere far away, demons lurking in the darkness, fairies and witches living deep in forests. These oddities naturally wove their way into the everyday worldview, although in later centuries the rational scientific mind classified them as the realm of pure imagination and fiction. Yet even in modernity we find strands of irrationality, as well as a clear human sense that demons or unexplained by reason phenomena lie in our own subconscious.
The funny tricks and ironic references, the invisible spells of evil and the promises of pleasure in the works of the five artists in this exhibition also suggest themes of horror, joke, carnival excess. Here, the subtle, sometimes paradoxical, but at the same time "cheap exotic" travel photographs captured by Virginijus Kinčinaitis with his smart phone - an image catcher - are surprising and sometimes disturbing. In Meda Norbutaitė's "Clownade" and "Circus" drawing cycles, funny, often sad characters skitter around the unmarked slippery territory of (fun) banter and (poisonous) bullying. Ieva Mediodija's abstract paintings reveal playful and colourful - sometimes neurotic, but more often unpredictable – states of human being. Solveiga Gutautė's site specific work - eavesdropping ears of Palanga - mischievously translates the soundscape of a Lithuanian resort "to the other side". The lightbox repertoire of the "Bezdžiuonių muziejus(“Museum of the Monkey” is created by the well-known sculptor Donatas Jankauskas). which is employed by the anonymous group fata morgana, is supplemented by the voice of the reader. The group member who reads the third part of W. W. Jacobs' 1902 horror story "The Monkey's Paw" implicitly evokes the curses of fortune-tellers and the dangerous game of playing with destiny.
The fact that the works in the exhibition do not have any additional metrics should not disturb us in this case. The colorful and figurative threads, also the terror of the unknown conveyed by a threatening voice, the comical cackling of the holidaying crowd in the "ears" of the exhibition - all of this leap together and offer the viewers a chance to guess the authorship of the works by taking a closer look. The undertones of fiction here can help to relax, opening up a new possibility of (re)observed reality. Even without the noisy contemporary technological wonders, we can enjoy unexpected discoveries.
 
 
Skaidra Trilupaitytė
 

Plačiau

DOGU BANKOV. PICTURES TO THE NOVELS: QUERELLE DE BREST BY JEAN GENET & GIOVANNI'S ROOM BY JAMES BALDWIN

Vyko2023m.Liepos0720 d. - 2023m.Liepos0730 d.06:00

Šios parodos kūriniai yra įkvėpti dviejų romanų: Jean Genet – Querelle de Brest (Querelle iš Bresto) (1953) ir James Baldwin – Giovanni's Room (Giovannio kambarys) (1956). Abu šie romanai buvo parašyti Paryžiuje ir yra gerai žinoma, kad abu autoriai yra daug bendravę šiuo laikotarpiu. Jie, greičiausiai, kartu diskutavo apie savo darbus, nes juose galima  rasti tam tikrų panašumų. Abu kūriniai yra iš dalies apie nusikaltimą ir žmogžudystę ir abu pagrindiniai veikėjai yra (skirtingais būdais) vienišiai, norėtųsi sakyti, bijantys gyventi. Čia, greičiausiai, nerasime laimingos pabaigos, bet kaip ją galima rasti kai vyrauja tokie stiprūs jausmai?
Querelle’is žudo, kad vogtų, Deividas palieka savo neviltį praradusį draugą Giovanni, bėgdamas į savo draugės Hellos saugų glėbį. Abu lieka be draugų ir, galbūt, galiausiai supranta savo klaidą.
Abi knygos po išleidimo sukėlė stiprų pasipiktinimą: Querelle de Brest – dėl savo „nelegalaus“ žiaurumo  (nors Genet buvo atleistas nuo kalėjimo paties Prancūzijos Prezidento), o Baldwin’ui buvo sakoma, kad juodaodis rašytojas neturėtų rašyti knygos su vien baltaodžiais veikėjais.
 
 
Ir vis žmogus nužudo tai ką myli,
Išgirsta lai kiekvienas,
kas daro tai piktu žvilgsniu,
kai kurie – saldžiu žodžiu.
Bailys tai daro bučiniu,
Drąsus žmogus – kardu.
 
Oskaras Wilde’as
“Readingo kalėjimo baladė“
VII Posmas
(1898)
 
 
 
 
QUERELLE IN GIOVANNI'S ROOM
 
The pictures in this exhibition are inspired by two novels; Querelle de Brest by Jean Genet (1953) and Giovanni's Room by James Baldwin (1956). Both these novels were written in Paris and it is well known had a lot of contact during these years. They must have discussed their works as some similarities can be found. Both works are partly about crime and murder, and both main characters are (in different ways) loners, and it is tempting to say, afraid of living.
Here are, perhaps, no good endings, but how could there be with so strong emotions? Querelle kills in order to steal, David leaves his desperate friend Giovanni for the safe harbour of his girlfriend Hella. Both ends up friendless and, possible, comes aware of their mistakes.
The books both caused an outrage when they were published: Querelle for 'illegal' violence (but Genet had immunity from the French President) and Baldwin was told that a black writer should not write a book with white characters only.
 
 

Plačiau

smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika