Naujienos, parodos ir renginiai

1952 metais, būdamas 31-erių, skulptorius Antanas Mončys Šv. Marcelijaus bažnyčiai (Lanas, Prancūzija) akmenyje sukuria Kryžiaus kelio stotis. Kiek anksčiau, padedamas Pene šeimos ir Francis Turbilio, jau buvo gavęs šios bažnyčios užsakymą sukurti Šv. Juozapo, paskui-Mergelės Marijos statulas, pastaroji vėliau tampa “Kelių Madona” (Lanas – kelių sankryžoje). Apie Antano Mončio sukurtas Kryźiaus kelio stotis 1953 m. rašė skulptoriaus bičiulis, dailininkas Vytautas Kasiulis: “
Vėliau atsirado pas mus tikrų dailininkų ir skulptorių, kurie, išėję meno akademijas tėvynėje ir svetimuose kraštuose, kūrė mums naujas "Dievo Kančias". Buvo sukurti gražūs darbai, puikiai sukomponuoti, gražiai techniškai atlikti. Dievo Motinos su pervertomis krūtinėmis, Kristus ant kryžiaus su iškraipytomis rankomis ir kojomis ir su didžiausiais erškėčių vainikais ant galvos, žmonės stebėjosi puikia technika, spauda kėlė dailininkų vardus, visi džiaugėsi jaunąja karta, naująja kultūra ir meno renesansu. Visi džiaugėsi, visi buvo patenkinti ir niekas neverkė: nei žmonės žiūrėdami, nei dailininkai "kurdami".

Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra puošia bažnyčią žymiam Laono miesto.
Prancūzų tauta priėmė mūsų tikrąjį meną, net ir visą savo šventovę jam paaukojo, išmesdama iš jos viską, kas buvo padaryta, bet nesukurta. Išmetė tuos Prancūzijos žmonių pagamintus darbus, už kuriuos savo laiku turėjo brangiai sumokėti. Priėmė lietuvio akmenis todėl, kad tie šalti prancūzų akmenys įgijo karštą lietuvio dievdarbio širdį, kad iš jų skausmas ir ašaros varvėjo. Iš jų veržėsi ašaros ne vieno, bet daugelio žmonių — visų lietuvių dievdarbių ir paprastų žmonių liūdesys, kančia ir Dievo meilė.
Nesvarbu, kad tie Dievo namai ne Lietuvoje. Kaip Dievas mūsų visų, taip ir Jo Namai visiems atdari. Nors mums truputį liūdna, bet mes galime džiaugtis, kad svetimieji melsis prie mūsų smūtkelio. Ir tik dabar, praradę mūsų smūtkelį, mes suprasime, koks paprastas, koks didelis ir koks brangus Jis buvo. Prancūzai tą taip pat suprato. Jų spauda per savo meno kritikus tai įvertino. Daugelyje laikraščių buvo įdėti Mončio atvaizdai, jo darbų nuotraukos, o bažnyčios atidarymo proga — jo kūrinių įvertinimai.

Štai  1952  m.  gruodžio   16  dieną
"Union" rašo: "Jis išpildo akmenyje įvairias figūras Kryžiaus Kelių, kurie daro nepaprastai didelį įspūdį ir kurie su didele jėga traukia į save dėmesį. .. Kristaus galva, įvairiose padėtyse Kryžiaus Kelių kūrinyje, išreikšta paprastomis, bet giliai jaudinančiomis priemonėmis.

Tos pačios datos "La Depeche" rašo: "Mes matėme šį veikalą visumoje, kartu su daugeliu žiūrovų, ir kartu gėrėjomės. Mončys sumažino savo siužetą ligi minimumo ir paliko tik Kristaus veidą ir kryžių, ir tik kai kur palydėjo jį su Švč. Marija ar simboliniais daiktais. Neįmanoma išreikšti įspūdžio, suprasti, kas įgalino gimti šiuos įvairius paveikslus, tokius paprastus, tokius tyrus ir tokius nuoširdžius. Kristaus veidas, nepaprastai nuliūdęs, skausmo pilnas, vėliau verkiantis ir pilnas jėgos, nukankintas, pagaliau romus ir triumfuojantis, išreiškia visus Kryžiaus Kelių jausmus ir pergyvenimus. Visa tai atlikta nepaprastai nuostabiai, beveik pritrenkiančiai. Kryžius kartais atitolintas į antrąjį planą, kartais pastatytas su latrais ir Dievo Sūnumi, kartais gi vienas — sunkus ir masyvus užpildo šiuos vaizdus ir duoda dar gilesnį įspūdį.
Tai yra neginčijamas šedevras. Mončys tikra to žodžio prasme liepė prakalbėti šiai negyvai medžiagai — akmeniui.
Antanas Mončys gimė 1921 m. birželio 8 d. Žemaitijoje, Kretingos aps. Kretingos Pranciškonų Gimnaziją baigė 1941 metais. Studijavo architektūrą, kol vokiečiai uždarė universitetą, t. y. iki 1943 metų. Vokietijoje studijavo skulptūrą Meno Institute Freiburge. Jį baigė 1950 metais ir, gavęs prancūzų valdžios stipendiją, atvyko į Paryžių, kur vienus metus gilino studijas pas skulptorių O. Zadkine. Dabar, atsidavęs skulptūrai, vykdo užsakymus ir laisvai kuria.”
Vytautas Kasiulis.
Paryžius, 1953
Šią ilgalaikę parodą Palangos miesto globos namams dovanoja Antano Mončio meno muziejus, išlaikomas Palangos miesto savivaldybės

Keturių menininkų Aušros Andziulytės, Aistės Juškevičiūtės, Antano Andziulio tapybos ir Vilijos Kinderavičiūtės keramikos paroda. Kiekvienas autorius ypatingą dėmesį savo kūryboje kreipia į ritmą, spalvą, spalvos skambumą, švytėjimą, erdvę. Kiekvieno kūryba pakankamai skirtinga tiek medžiagų pasirinkimu, tiek raiška, tačiau vienija kažkokia vidinė sąsaja, sukurianti tarp skirtingą individualų pajautimą turinčių menininkų savitą kūrybinį junginį, dermę. Dažnai visų autorių atspirties tašku tampa natūra, kuri skirtingai abstrahuojama bei perteikiamas vienoks ar kitoks emocinis išlydis. Keturių autorių kūryba sudaro tarsi sutartinių skambesį.Aušros Andziulytės tapyboje dar nesunkiai atpažįstami gamtos, natūros motyvai. Visa - tarsi kintantis dvelktelėjimas, lyg tirpstantis ir vėl išnyrantis vaizdas. Derinami spalviniai sąskambiai bei linijų ritmika, išgaunant vientisą tapybinį audinį. Vilijos Kinderavičiūtės keramikoje taip pat ryški natūros inspiracija. Čia sunki akmens masės ar molio materija įgauna lengvumą. Asociatyvumas kreipia mintį platesniems apmąstymams. Aistės Juškevičiūtės darbuose natūros motyvo belieka tik užuominos. Naudodama savitą techniką, derina suabstrahuotas net ir geometrizuotas formas, jų ritmus su minkštu fono erdviškumu. Tuo tarpu Antanas Andziulis priartėja prie grynosios abstrakcijos. Pastebėtas natūros formas paverčia abstrakčiais ženklais ir simboliais, ar tiesiog spalvinei ritminei idėjai suteikia naują prasmę, bei perteikia maksimalų spalvinių plotų švytėjimą. Parodos kuratorė Aušra Andziulytė Visi autoriai šiuo metu gyvena Kaune, aktyviai kuria nuo 1987 metų, yra surengę daugelį personalinių parodų bei dalyvavę daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje.