Saulius Jokužys gimė 1953 m. Gargžduose, Klaipėdos raj. Dar vaikystėje susidomėjęs fotografija, savo pomėgį vaizdo fiksavimo ir interpretacijos menui puoselėja iki šiol. Su fotografija susijusi ir profesinė patirtis: yra dirbęs fotografu gamykloje „Progresas“, savaitraštyje „Lietuvos žvejys“, net šešerius metus buvo dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentu.
Fotografijos meno nepamiršo ir tapęs pirmosios po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje leidyklos-spaustuvės savininku. Čia kasmet leidžiami fotografijų albumai, pristatoma fotomeno sklaida. Tarp svarbiausių leidinių: Vytauto Karaciejaus fotografijų albumas „Buvimo ženklai“, Jono Danausko „Žemaitijos peizažai“, Vaclovo Strauko „Neringa“, Aleksandro Ostašenkovo „Kitas krantas“.
Nuo pat Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus įkūrimo 1976 m., Saulius Jokužys yra jos narys, aktyviai dalyvavęs įvairiose skyriaus organizuotose parodose, pleneruose, seminaruose. Per šiuos metus surengė ir 4 asmenines parodas.
Anot paties fotomenininko, didelį įspūdį jam yra padarę Lietuvos fotografijos grandai: Antanas Sutkus, Vaclovas Straukas, Vitalijus Butyrinas, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir kt. Ir pats Saulius Jokužys ilgai ieškojo savo kūrybinio pašaukimo: išbandė skirtingus fotografijos žanrus, raiškos galimybes ir priemones (nuo portreto, fotoreportažų spaudai iki socialinio buitinio žanro), sukūrė fotografijų ciklus „Rondo“ (1978), „Kelias“ (1986–1999).
Tačiau viso gyvenimo moto fotografijoje padarė Rimanto Dichavičiaus akto fotografijos. Būtent pastarieji darbai paskatino autorių imtis neišsemiamos moters kūno ir savasties tematikos, kurią jau beveik tris dešimtmečius, nuo 1978 m., Saulius Jokužys plėtoja cikle „Nepažintas moters pasaulis“.
Sauliaus Jokužio aktuose – plačiabriaunė įvairovė: nuo lietuviško akto tradicijos – moters kūno ir gamtos sintezės iki figūros interpretacijų eksperimentinėje erdvėje.
Tačiau vienas ryškiausių savito žvilgsnio į moterį sprendimų regimas naujausiuose Sauliaus Jokužio darbuose. Netipiškas aktams mastelis, išaugantis iki plakatinio formato, transformuoja atskiras moters kūno dalis, detales į estetiškai abstrahuotas ir aiškias formas, savotišką geometrinių elementų žaidimą, kur dėmesys koncentruojamas į kūno paviršiaus virpesį, metamorfišką plastiką, plokštumos ir linijos sąlytį. Atsisakoma bet kokio fono, konteksto, situacijos, gelminio erdviškumo. Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi. Yra tik kūnas ir jo natūralumas. Jis niekam nepriešpastatomas, su niekuo nelyginamas, neišryškinamas per sąveika su aplinka. Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, lengva šviesos srauto sklaida – visa išryškina paties kūno grožį ir moters nepažinumą....
Šios anotacijos autorė – menotyrininkė Goda Giedraitytė