Vaikystės prisiminimuose – Suvalkijos lygumos, saulės nušviesti laukai ir pievos, išmargintos Šiaurės dangaus šešėliais. Pušynai, Nemuno slėniai ryto miglose. Nenustebau, kad mano kūryboje pradėjo dominuoti peizažas. Jaučiau gamtos jėgą, pilną ritmo, nenuilstančiai besikeičiančių nuotaikų, įtampą tarp žmogaus ir gamtos. Mano dabartiniai peizažai – jau svetimo dangaus ir svetimų laukų, bet atmintyje užsiliko vaikystės vaizdų nuotrupos.

Esu liaudies dailininko Juozapo palikuonė – anūkė. Jis drožė iš medžio Šventuosius, gėlėmis išmargintas skrynias. Jo palikimas man – meilė medžiui.“

Nijolė Vedegytė-Palubinskienė. 2009