Renginiai

Paroda „Antanas Mončys Prancūzijoje“

Antano Liutkaus (1906-1970) fotografijų paroda

2021 m. gegužės 15 d. – lapkričio 5 d.


(Iš  Perkūno Liutkaus atsiminimų apie tėvą ir Liutkų šeimą)


Liutkų šeima kilusi iš Leckavos, mažyčio Žemaitijos kaimelio į šiaurę nuo Mažeikių. Už kapinaičių driekiasi didelis maumedžių miškas, o kelio ženklas rodo į pasienį su Latvija. Šiandien Leckavoje gyvena mažiau nei 200 žmonių. Nelikus pakankamai mokyklinio amžiaus vaikų, mokyklą uždarė 1999 m. Be medinės bažnytėlės ir kapinių su daug Liutkų antkapių Leckavoje daugiau nieko nėra. Nė mažiausios krautuvėlės.

 

Mano prosenelis Adomas Liutkus vedė Uršulę Petrušaitienę. Jie susilaukė tik vieno vaiko – sūnaus Juozo (1908 – 1992), mano senelio. Jis susituokė su Ona Sadauskyte. Jiems Leckavoje gimė keturi vaikai, vyriausiasis jų – mano tėvas Antanas. Antano brolis Juozas (1908 – 1992) ir dvi jo seserys mirė be įpėdinių.


Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, prasidėjus vokiečių puolimui, Rusijos valdžia įsakė iškeldinti gyventojus, ir visa šeima buvo deportuota už trijų tūkstančių kilometrų į Saratovą, prie Volgos. Mano senelė nuo choleros ten mirė 1916 m. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva paskelbia nepriklausomybę, Versalio sutartimi pripažintą 1919 m. birželį. Juozas Liutkus su vaikais grįžta į Lietuvą ir įsikuria Viekšniuose, į pietus nuo Mažeikių. Atrodo, kad mano senelis Juozas ten dirbo bažnyčios vargonininku, taip pat duoną pelnėsi, grieždamas smuiku vestuvėse ir per kitas šventes. Antanas Liutkus su broliais ir seserimis mokėsi Viekšnių mokykloje. Taip pat du broliai lankė piešimo ir tapybos pamokas. 


Mano senelis Juozas Liutkus gauna geresnį darbą Valstybės alkoholio monopolio tarnyboje ir persikelia į Mažeikius, kur vaikai tęsia mokslus vidurinėje mokykloje. Antanas ją baigia 1927 m. birželį ir išvyksta į Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę, kur Vytauto Didžiojo universitete studijuoja teisę. Nuo 1930 m. jis dirba neseniai įkurtoje Valstybės kontrolėje. 1933 m. tampa Užsienio reikalų ministerijos tarnautoju, tuo pat metu rašo doktorantūros darbą „Tarptautinis oro transporto reguliavimas“! 


1936 m. gruodžio 24 d. Antanas Liutkus veda jau keletą metų pažįstamą Janiną Mikulskytę, kilusią iš Telšių. Gruodžio 29 d. Antanas Liutkus paskiriamas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi, 1937 m. vasarį jaunavedžiai atvyksta į Paryžių. 


Vienas pirmųjų jaunojo diplomato įsigytų daiktų – Montparnasse, parduotuvėje « Chez Adam », nusipirktas molbertas bei kiti reikmenys: kaip vaikystėje, kaip studijų metais jo didžiausias džiaugsmas – piešti ir tapyti. 


Artėjant karui, 1939 m.rugsėjo 19 d. La Baule mieste Janina Liutkus pagimdo savo vyresnįjį sūnų, kurį senelis iš motinos pusės, šia proga atvykęs iš Telšių, įregistruoja pagonišku Perkūno vardu, prieš tai įrašęs krikščionišką « Joną », kaip to reikalavo Prancūzijos įstatymai. 


1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupuoja tris baltų šalis ir, pažeisdama visas tarptautinės teisės normas, išsireikalauja iš Prancūzijos atiduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų pastatus. Baltų diplomatams paskiriamas namų areštas Pajūrio Alpių regione. Taip mano tėvai atsiduria Villefranche sur mer miestelyje prie pat Nicos.


ir nusiperka vilą « America », kur 1942 m.balandį gimsta mano sesuo Eglė Liutkus. O 1945 m. gegužę ir brolis Antanas-Gediminas. 


Čia mano tėvui tenka ūkininkauti – kad išmaitintų šeimą, jaunas diplomatas imasi auginti Viduržemio jūros regiono daržoves. Taip pat triušius, vištas, turėjo ir ožką. Lietuvai, jį pasiuntusiai į Prancūziją, išnykus iš pasaulio žemėlapio, tapyba tėvui lieka vienu svarbiausių dvasinių prieglobsčių. 


1944 m. išvadavus Nicos regioną, Antanas Liutkus įsirašo į Nicos Dailės mokyklą, kurioje iki 1948 m. laisvojo klausytojo teisėmis lanko tapybos pamokas. Gražiomis dienomis jis pasiima molbertą ir pėsčiomis keliauja į vietas, kurias jam rūpi nutapyti. Tarp jų Eze – ir Saint-Jean Cap Ferrat miestelis, kurio uostą jis tapys ir tapys. Antanas Liutkus susidraugauja su daug dailininkų, vienas jų – jo „mokytojas“ Dailės mokykloje rusas Serge Makó, kuris labai džiaugėsi gabiu mokiniu, dar ir rusiškai sklandžiai kalbėjusiu... Jis dalyvauja parodose Nicoje, tarp jų kasmet – Nicos Dailės Sąjungos Žiemos salonuose, tampa aktyviu šios Sąjungos nariu. Kartu su kūrybos bičiuliais Villefranche miestelyje jis įkuria Nepriklausomų dailininkų draugiją, rodo savo kūrybą jos rengiamose parodose. 


Per visus karo metus Antanas Liutkus su šeima, jo kolegos diplomatai ir jų draugai lietuviai puoselėjo viltį vieną gražią dieną sugrįžti į Lietuvą. Bet po 1945 m. vasario Jaltos sutarties, užfiksavusios Euopos valstybių sienas ir Baltijos šalis atidavusios Sovietų Sąjungai, visi supranta, kad pamatyti Tėvynę jiems niekada nebelemta - inkaras Villefranche nuleistas. 


Antanas Liutkus daug tapė, bet sykiu priimdavo ir svečius – lietuvius, apsigyvenusius Žydrojoje pakrantėje. Pas mus nuolatos lankydavosi ir Grasse, viloje « Svėdasai », įsikūręs jo buvęs « viršininkas » ambasadorius Petras Klimas, ir jo dešimties metų draugas Jurgis Savickis, rašytojas ir ambasadorius Švedijoje, vėliau - Tautų Sąjungoje. Savaime suprantama, tai nebuvo « protokoliniai » vizitai. Beje, Savickis savo viloje « Ariogala » Roquebrune tik už dvidešimties kilometrų nuo mūsų taip pat augino triušius ir vištas. Jei su mano tėvu nepasimatydavo porą savaičių, jis savo draugui Antanui ranka ar mašinėle rašydavo ilgus laiškus. Bent jau kartą per mėnesį Villefranche mes sėsdavome į traukinį į Roquebrune – dar ir dabar prisimenu « malonų » anglimis varomo garvežio kvapą, kai jis įnerdavo į vieną iš daugelio tunelių… Dar svečiuodavosi poetas Jonas Aistis. Jis gyveno Grenoblyje, kur studijavo prieš karą, ir kasmet pas mus į Villa America atvažiuodavo praleisti keletą savaičių. Beveik visus 1959 metus Villa America gyveno rusų dailininkas iš Peterburgo Aleksandras Orlovas. Prieš visam laikui išvykdami į Jungtines Valstijas, Villa America taip pat viešėjo iš Lietuvos pasitraukę dailininkai – Adomas Galdikas, Vytautas Jonynas. Vėliau – priešinga kryptis: apsilankė iš Niujorko grįžęs Albertas Veščiūnas, Villa Amerika tapo tikru lietuvių dailininkų priėmimo židiniu. 


Vėliau, 1950 – 1959 metų vasaromis, pas mus vieši semiologas Algirdas Greimas su žmona Onute ir jos įduktere Ada Martinkus. Klivlendo lietuvių dienraštyje „Dirva“ paskelbtame jumoro kupiname straipsnyje Greimas papasakos apie Antano Liutkaus vaidintą žemaičių patriarcho vaidmenį. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis straipsnis bus ne kartą perspausdintas.


Trys Villa America lietuviškai kalbantys vaikai vėliau pasirenka Prancūzijos pilietybę. O jų tėvai sergsti lietuvišką – sovietinės okupacijos nepripažįstanti Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems kasmet pratęsia diplomatinius leidimo gyventi dokumentus. Mano tėvas neranda darbo ir atsiduria labai keblioje padėtyje. Bandymai įkurti kempingą, auginti ir pardavinėti gėles, auginti vištas nieko neduoda. 


Bet nuo 1949 m. Antanas Liutkus pradės dirbti su lietuviais pareigūnais prancūzų valdomoje Vokietijos zonoje, jo pareiga - rūpintis lietuviais, atsidūrusiais pabėgėlių stovyklose. Po trejų metų misija baigsis - pabėgėliai išsivažinės po įvairiausius kraštus, Kanadą, ypač – Ameriką. Per šiuos metus Antanas Liutkus tapė tik tuomet, kai per atostogas grįždavo į Villefanche sur mer susitikti su šeima Žydrojoje pakrantėje, kurios spalvas jis taip mėgo! 


1960 m. Antanas Liutkus apsigyvena Paryžiuje, kur vėl eina dabar jau neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas. Jis padeda tvarkyti administracinius reikalus Prancūzijoje gyvenantiems lietuviams bei lietuviams pabėgėliams. Tačiau svarbiausia jo užduotis kartu su Jurgio Baltrusaicio– atstovauti Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose ir įvairiose Rytų Europos išeivių organizacijose. Antanas Liutkus visąlaik bendravo su keliomis dešimtimis Paryžiuje gyvenusių lietuvių. 


Smagiausias laisvalaikio užsiėmimas jam – šeštadieniais žaisti šachmatais Denfert-Rochereau šachmatų klube, Jean-Michel Guenassia įkvėpsiantį parašytį romaną „Nepataisomų optimistų klubas“. Bet maloniausia jam būdavo vakarieniaujant valgyti silkes su bulvėmis kartu su savo senais draugais dailininkais iš Lietuvos: tapytoju Pranu Gailiumi, grafiku Žibuntu Mikšiu ir ypač su bičiuliu skulptoriumi Antanu Mončiu. O tapydavo jis tik tada, kai grįždavo į Viduržemio jūros pakrantę, jį įsivaikinusią.


***


Encadré 

Dans le bulletin trimestriel de l’agence de presse lituanienne ELTA de septembre 1970, sous le titre de Décès d’Antanas Liutkus on lit : 

1970 m. vasario 9 d. nuo širdies priepuolio Paryžiuje staiga mirė Antanas Liutkus. Karjeros diplomatas, jis 1936 m. buvo paskirtas Lietuvos Atstovybės Prancūzijoje sekretoriumi. Po 1940-1945 metų įvykių Antanas Liutkus vėl ėmėsi vykdyti diplomatines pareigas, politines ir kultūrines. Iki pat gyvenimo pabaigos jis liko pasišventęs nacionaliniam reikalui, išmintingai spręsdamas dažnai sudėtingas problemas. Tikras lietuvis, jis skleidė aplink save Nemuno šalies ramybę, atkaklumas ir gerumas buvo jo pagrindiniai bruožai. Jo namai buvo visiems atviri. Susidūręs su dažnai nedėkingo darbo reikalavimais, jis visada būdavo pasirengęs ir niekada nevengdavo pastangų.


Projektą iš dalies finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
Palangos miesto savivaldybė

 

Parodos partneriai
Perkūnas Liutkus
Lietuvos centrinis valstybės archyvas