Žanetos Jasaitytės-Bessonovos (g. 1980) kūriniai Antano Mončio namuose-muziejuje
2021 m. kovo 19 d. – gegužės 5 d.
Pastaruoju metu Ž. Jasaitytei itin aktualus menininko statusas. Jo santykis
su buitimi, kintančiomis gyvenimo sąlygomis ir su pačia kūryba. Ypač tai
išryškėja kalbant apie moterį menininkę. Kaip ji keičiasi, kokias
transformacijas patiria jos kūnas, jos asmeninis ir kūrybinis gyvenimas. Parodos
kūriniuose autorė pirmiausia siekia įvardinti savo jausmus ir potyrius. Tai,
kuo ji gyvena dabar, nuolat, kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Parodos idėja
išreiškia naujai išgyvenamą ir patiriamą periodą jos asmeniniame gyvenime –
motinystę. Su šia patirtimi ji susidūrė prieš devynerius metus, kai laukėsi
sūnaus. „Motinystės laikotarpis man buvo staigmena, lig tol niekada negalvojau
apie tai. Viskas įvyko staiga ir staiga pasikeitė viskas. Tapti motina – labai
didelis išbandymas. Tai – iššūkis kiekvienos gyvenime. Kai tampi moterimi ir
motina tu įgauni labai daug atsakomybių, tave tai labai pakeičia. Ir bene
labiausiai – kaip menininkę.“
Autorė kalba ne tik apie save, ne tik apie ją užklupusius lig šiol
nepatirtus džiaugsmus ir išbandymus. Ji savo apmąstymus universalizuoja,
apibendrina iki simbolių ir pateikia kaip išeities taškus, iš kurių
išsirutulioja bendražmogiškos pajautos. Ir tada kalbama jau ne tik apie ją, jos
šeimą, artimiausią aplinką, bet apie momentus, kurie aktualūs visiems – kiek
gali savęs atiduoti kitiems, kad išreikštum savo meilę, bet galutinai savęs
neprarastum.
Parodos
pavadinimas – daugiaprasmis, talpinantis ne tik moters, bet ir vyro patirtis.
Jie abu duoda pradžią naujai gyvybei, todėl parodos objektuose įprasminamas jų
abiejų buvimas. Menininkė pasiūlo tam tikras zonas, kurios spalvomis ir
formomis simbolizuoja vyrą ir moterį atskirai. Trečia, juos jungianti simbolinė
jungtis čia reiškia, kad moteris ir vyras į savo pasaulius įsileido tai, kas
yra itin ryšku ir svarbu. Tai – naujo žmogaus gimimas. Ir tai neišvengiamai
pakeičia jų gyvenimus ir juos pačius.
Atraktyvus,
interaktyvaus pobūdžio kūrinių pateikimas žiūrovui pasiūlo iš pirmo žvilgsnio
nerūpestingą žaidimą. Tačiau, kuomet pradedama gilintis į temą, iš po šio žaismingo apvalkalo pradeda ryškėti žymiai gilesni ir jautresni dalykai – ne
tokie optimistiški apmąstymai ir naujos, ne visuomet džiuginančios patirtys.
Ištisos jų virtinės, kurios traukia į save, verčia jas tyrinėti. Ir tik tada
įmanoma pajusti visą realaus gyvenimo spalvų spektrą – nuo naujai patiriamos
motinystės laimės ir džiaugsmo iki globėjiško rūpesčio, nerimo ir galiausiai –
abejonių.
Anotacijos autorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė
|