Antanas Mončys

Antano Mončio biografija

 

1921 birželio 8 - gimė Mončių kaime Kretingos apskrityje

1941 - baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją

1941-1943 - studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune

1944 - pasitraukė į vakarus

1947-1949 - studijavo Freiburgo Taikomosios dailės mokykloje (Ecole des Arts et Metiers)

1950-1951 - gavo Prancūzijos valstybės stipendiją. Studijavo Paryžiuje Didžiosios Lūšnos akademijoje, Osipo Zadkine studijoje (Academie de la grande Chaumiere)

1952 - pradėjo dalyvauti parodose. Sukūrė 16 skulptūrų-stacijų St.Marcel bažnyčiai Laon'e

1955-1957 - kartu su Marc Chagall, broliais Jan ir Loel Martel restauravo Metz'o katedros chimeras

1960-1992- personalinės (apie 30) ir grupinės parodos Vokietijoje, Australijoje, Monake, Anglijoje, Belgijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje. Dėstė dailę vasaros akademijose Vokietijoje ir Prancūzijoje

1982 - Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAP) žiuri narys

1988 - dalyvavo užsienio lietuvių dailės parodoje Vilniuje ir Kaune

1989 - aplankė Lietuvą, dalyvavo Pasaulio žemaičių dailės parodoje

 

 

1991 - A.Mončio kūrinių fotografijų paroda Vilniaus dailės muziejuje

1992 - dovanojo kūrinius Palangai. Jų parodos surengtos Vilniaus ŠMC ir Kauno paveikslų galerijoje

1993 liepos 10 - mirė Paryžiuje. Palaikai ilsisi Grūšlaukės kapinaitėse šalia tėvų

1999 liepos 10 - atidarytas A.Mončio namai-muziejus

 

Dokumentinis filmas apie Antaną Mončį (prancūzų kalba) >>



SKULPTORIUS ANTANAS MONČYS (1921 - 1993)

                Antanas Mončys gimė 1921 m. Lietuvoje, Mončių kaime, 30 km nuo Palangos, mokėsi Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, 1942-1943 m. studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, iki vokiečiai aukštąją mokyklą uždarė.
Artėjant Raudonajai armijai 1944 m., dviračiu vedinas, A. Mončys iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus.
 
            1947-1949 m. studijavo skulptūrą Freiburgo meno mokykloje. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos valdžios stipendiją tolesnėms studijoms, žinias gilino Paryžiuje, kur lankė  Osipo Zadkine'o Didžiosios lūšnos akademiją (Académie de la Grande Chaumiére).

            1952 m. A. Mončys iškala 16 skulptūrų  Šv. Marcelijaus bažnyčiai Laone.  1957 m. iš bronzos sukuria "Gaidį", kursi pastatoma St. Gilles - Croix-de-Vie uosto aikštėje. 2011m. ši skulptūra, vietos valdžios iniciatyva, buvo atrestauruota ir vėl atstatytą.

            1956-1958 m,. kartu su Marc'u Chagall'u bei broliais Joël ir Jan Marteliais atkūrė 20 chimerų Metzo katedrai.

            Nuo 1952 iki 1993 m. A. Mončio akmens, bronzos, medžio, alebastro skulptūros buvo intensyviai pristatomos  personalinėse, bendrose parodose įvairiose galerijose ir muziejuose Belgijoje, Liuksemburge, Vokietijoje, JAV, Airijoje, D. Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, išskiriant vieną  tokių, kaip "Naujosios skulptūros" paroda O. Rodeno muziejuje, Paryžiuje. 1959 m. parodą "Galerie Hermitage" Monte Karle, kurioje A. Mončys dalyvavo kartu su tapytoja Françoise Pène, globojo Monako princas Rainier III. Nuolatinėje tarptautinėje lauko ekspozicijoje 1965 m., surengtoje Italijoje, Šiuolaikinio meno muziejuje Legnane,  A. Mončio skulptūros eksponuotos kartu su A. Pevsnerio, H. Moore'o, A. Calderio, H. Arpo ir kitų garsių menininkų darbais.  Viena paskutiniųjų parodų, esant dar gyvam  - tai 1992 metų paroda "Visions d'Europe", surengta  Eifelio bokšte, kurioje dalyvavo 50 menininkų, jų tarpe - lietuvis  A. Mončys.

            1973 - 1988 m. A. Mončys vadovavo skulptūros studijoms Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre. 1977-1981 m. A. Mončys dėstė Europos meno akademijoje Tryre, 1983 m. vadovavo UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje, Vasaros akademijai Wadgasene, "Art Atlantic" Vandėjoje. Priklausė Dailininkų namams (Maison des Artistes)

            Paskutinis skulptoriaus kūrybos tarpsnis - kaukės. 1985 - 1986 m. iš įvairių medžiagų jų sukūrė apie 25. Pažintis su Afrikos meno kolekcininku Albert Safferis ir linksmi vaikystės prisiminimai įkvėpė A. Mončį jas daryti, įmontuojant į kaukę dar vieną vaikystės prisiminimą - švilpuką.

            A. Mončio kūrinius yra įsigiję Lietuvos Nacionalinė dailės galerija, Soisson miesto muziejus, Champagne Mercier kompanija, Kennebunkporto pranciškonų vienuolynas, meno kolekcininkai JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Alžyre, pastaruoju dešimtmečiu - ir Lietuvoje. Viena tokių kolekcijų, nuolatos eksponuojama Tarptautiniame Viduržemio jūros regiono neurobiologijos institute INMED,  Prancūzijoje.

            Lietuvoje A. Mončio darbai pirmą kartą buvo parodyti 1989 m. Pasaulio išeivių dailininkų kūrybos parodoje Vilniuje ir Klaipėdoje, 1992 m. - Vilniaus Šiuolaikinio meno centre.

            1989 metais, lankydamasis Lietuvoje, A. Mončys apsisprendžia ir netrukus didelę savo kūrybos dalį dovanoja Lietuvai, pageidaudamas, kad ji visuomenei būtų rodoma Palangoje. Kūrinių pargabenimu pasirūpino Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
            Skulptorius mirė Paryžiuje 1993 m. liepos 10 d., palaidotas tėviškės kapinaitėse šalia tėvų.

            1999 m. Palangoje atidarytas Antano Mončio namai-muziejus, kur vykdant menininko valią, skulptūras lankytojai gali liesti.

          2000 - 2013 m. Antano Mončio kūriniai eksponuoti Lietuvos Nacionaliniame dailės muziejuje, Vilniaus galerijose: "O 11", Šv. Jono gatvės galerijoje, "Kunstkamera", "Arka", Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Telšių parodų salėje, galerijoje „ L'Humaine Comédie“, Paryžiuje, Ekenaes vasaros galerijoje (Suomija),  Bergen auf Ruegen miesto muziejuje (Vokietija) , Silkeborgo meno centre (Kunstcentret Silkeborg bad), Danijoje. Pastaraisiais metais privačiose kolekcijose esantys A. Mončio darbai sėkmingai parduodami Lietuvos ir užsienio šalių meno aukcionuose.

           

Loreta Birutė Turauskaitė




                                                   APIE A. MONČIO KŪRYBĄ

 

 “Šis ramus vyrukas yra tikras velnias. Šitaip nulipdyti ranką, reikia šį tą turėti galvoje”

/Ossip Zadkine. “Dirva”. 1962. Nr. 28/

 

 

“Vienas iš mūsų buvo laimingesnis už kitus. Tai Antanas Mončys, kurio skulptūra  puošia bažnyčią Laono mieste”

/Vytautas Kasiulis. “Aidai”. 1953. Nr.7/

 

 

“Per tuos dešimt metų Antanas Mončys Paryžiaus kritikų tapo apvainikuotas ir jo darbai yra įkėlę koją į muziejus, pilna pas žymiuosius Prancūzijos, Italijos, Belgijos ir Amerikos kolekcionierius. Reikia tikėti, kad ir lietuviai praturtins savo meno kolekcijas, ir gal būt ne viena garsioji Metzo katedra ar Laono bažnyčia, bus papuošta jo skulptūromis”

/“Dirva”. 1962 m. kovo 7d./

 

 

“Antanas Mončys yra vienas iš didžiųjų Paryžiaus artistinio salyno skulptorių: tačiau jo pasibaisėjimas reklama ir nuolaidomis, o taip pat ir būtinumas kurti vienam, padaro jį užsispyrusiu nežinomuoju. Tuos, kurie jį vistik suranda, jis atšaldo savo polėkio būti žinomu stoka ir, su užsispyrimu, tylumoje, jisai pamažu vysto savo pastoviai įdomėjančius kūrinius. Jo artimieji – draugai, klientai, kolekcininkai – vertina jį taip, kaip vertinami žmonės, kurie kartu ir stebina, ir sukrečia: Mončys dirba, o visa kita – vien kalbos”

/ Parašė Barthélémy, iš prancūzų kalbos išvertė Algirdas J. Greimas/

 

 

“Panašus į katedrų skulptorius, Mončys savo kūryboje ieško pusiausvyros tarp plastikos ir emocijos. Jis vėl surado didelius skulptūros ritmus. Tarp visų jaunų “Paryžiaus mokyklos” (de l’Ecole de Paris) skulptorių, Mončys, be abejonių yra tas, prieš kurį atsidaro triumfalinis kelias”

/Jean Bouret. “Dirva”. 1962 . Nr.28/

 

 

 “Mončys, tapęs paryžiečiu, sugebėjo nepasiduoti jokiai įtakai ir nuolat tobulėti. Jo kūryboje nėra nieko konfidencialaus. Stovyla tai yra užkariauta erdvės vieta. Visur jaučiasi nepaprasta kūrybinė galia. Jis kiečiausiame granite, vary ir pliene yra išreiškęs meilę ir skausmą, aistrą ir lūkestį, vargą ir šaltį. Jo kūryboje, lyg veidrodyje, atsispindi mūsų troškimai. Kiekvienam savo kūriniui Mončys suteikia slaptą energiją ir nepaprastą grožio spinduliavimą”

/Jacque Delpeyron. “Dirva”. 1962. Nr. 28/

 

 

“...Antanas Mončys kala iš akmens sunkias ir sodrias formas, slidžiais apvalumais – norisi jas paliesti ranka. Pro medžio blokus jis praleidžia grubią ir godžią šviesą. Mončio impulsas – įgimta plastinė jėga”

/ L.L. Sosset. “Beaux Arts.”/

 

 

“Šis lietuvis skulptorius su stipria meile ir dideliu mokėjimu išgauna iš medžiagos bekylančias formas. Nutolinęs tragiką, daug nekalba, bet ką sako, sako gerai”.

/Stephane Rey.” Le Phare”/

 

 

“Antanas Mončys yra gimęs skulptoriumi. Akmens, granito, alebastro, marmuro, medžio meisteris. Įdubimai ir išgaubimai, tiesiosios ir kreivės, voliutos ir tuštumos kartais visiškai uždarytos, ritmas, norma ir harmoningi perėjimai. Nieko barokiško ir nereikalingo. Stiprus, bet elegantiškas. Jo darbais galima gėrėtis iš visų pusių, iš visų matymo taškų, kas turi taip pat didelės svarbos. Šis skulptorius gali mums dar padaryti siurprizų”.

/Maurice. Bilcke. “Gazet Van Antwerpen”/

 

 

“Visai skirtingai Mončys, kaip menininkas, kuria savo daug grynesnį, griežtesnį pasaulį, kuris, gal būt, iš pradžių yra sunkiau prieinamas, bet vėliau teikiąs daugiau pasitenkinimo. Tai grynos kūrybos pasaulis, kuriame santykiaujančios medžiagos įgauna simultaniškos muzikos savybes. Kaipo toks, Mončys yra Brancusi (ypatingai kaipo medžio skulptorius) ir kubistų dvasinis palikuonis. Ir vis dėlto Mončys, palyginus su Arp’u, Cauvin’u, Gilioli bei kitais, kurie paveldėjo ir tebetęsia šią formalią grynumo idėją skulptūroje, turi tiek talento, kad sukuria visai nuosavą stilių. Jis labiausiai stengiasi organizuoti apimtis į sintezes, sudėtingesnes, negu randama šių laikų skulptūroje. Tuo pačiu jis ieško didžiausio sąveiksmio tarp erdvės ir masių, suderinto su stipria akivaizdine kokybe kūrinio visumoje.

Kai kurie Henry Moore kūriniai priartėja prie šios rūšies vidinės – išorinės skulptūros, bet Mončiui čia geriau pasiseka susintetinti formalinių elementų platesnę skalę, tuo būdu pasiekiant savitą vienkartinį, sudėtingai patenkinantį muzikalumą.”

/Edward. F. Fray. Naujausieji Antano Mončio darbai. 1962.

Šių eilučių autorius gimė Pensilvanijoje, baigė literatūros studijas Princetono universitete (1953) bei meno istoriją Harvardo universitete (1961), kaip kūrinių konservatorius dalyvavo rengiant D. Smito ir H. Arpo parodas Manhatano Gugenheimo muziejuje bei kartu su W Rubin’u ir P. Daix organizavo parodą “Picasso, Braque, pionniers du cubisme”/

 

 

“Gero biznieriaus akim žiūrint  aš gal būt ne gyvenu, o vargstu, kaip pelė išrūgose, bet savo padėtimi aš su niekuo nenorėčiau mainytis. Ar Prancūzijoje geriau menininkui, negu kituose kraštuose, nežinau. Turbūt daugiausia priklauso nuo paties asmens. Pasisekimo sąvoka čia daugialypė. Jeigu dirbsi galvodamas apie pasisekimą, iš anksto būsi pralaimėjęs. Čia jau tokia sritis. Nereikia skinti vaisių dar žalių, kai jie prinoksta, - patys nukrinta ir būna skanūs”

 

/Antanas Mončys. “Dirva”. 1962. Nr. 28